Viešojo sektoriaus institucijų strateginio planavimo metodologinės nuostatos

Institucijos, įgyvendindamos strateginį planavimą, susiduria su metodinėmis problemomis, iš kurių bazinė – metodologijos parinkimas. Straipsnyje analizuojamos bei vertinamos strateginio planavimo metodologijos institucijų kontekste. Specialioji literatūra nepateikia aiškių institucijos strateginio planavimo metodologinių nuostatų. Strateginio valdymo teoretikų ir praktikų pateikiamos nuomonės daugiau primena polemiką nei rekomendacijas. Paprastai išskiriamos dvi pagrindinės strateginio planavimo metodologijos: nustatytinė ir plėtotinė. Atlikti tyrimai leido patikslinti ir susisteminti esmines metodologijų charakteristikas. Nustatytiniam strateginiam planavimui būdingas pakankamas ateities numatymas, sisteminis kompleksiškumas, apibrėžtumas (iki determinuoto), didelės formalizavimo galimybės, vienpusis strateginių sprendimų ir organizacinės struktūros suderinamumas, menkas iniciatyvos skatinimas, planavimo žingsnių sekos nuoseklumas. Plėtotiniam planavimui būdingas menkesnis ateities numatymas, fragmentinis kompleksiškumas, silpnesnis apibrėžtumas, ribotesnės formalizavimo galimybės, dvipusis strateginių sprendimų ir organizacinės struktūros suderinamumas, didesnis kūrybiškumas, nepastovi planavimo žingsnių seka. Išvardytos charakteristikos traktuotinos kaip prielaidos, nustatytinės metodologijos taikymo atveju palankios rengti sprendimus, orientuotus didinti institucijos strateginio sutikimo su jos aplinkos reikalavimais galimybes, o plėtotinės – rengti sprendimus... [to full text]